Dėmesio sutrikimai: kai problema nėra gebėjimas susikaupti, o gebėjimas valdyti savo dėmesį

Šis straipsnis parengtas remiantis tarptautinėmis psichologijos ir psichiatrijos gairėmis, recenzuojamais tyrimais bei klinikine praktika. Jo tikslas – padėti geriau suprasti dėmesio valdymo sunkumus, tačiau tekstas neatstoja individualios psichologo ar psichiatro konsultacijos.

Apie dėmesio sutrikimus dažnai kalbame supaprastintai – neva žmogui tiesiog sunku susikaupti. Tačiau tas, kuris iš tiesų gyvena su dėmesio ir aktyvumo sunkumais, papasakotų visai ką kita. Jis gali valandų valandas pasinerdamas daryti tai, kas įdomu, tačiau kelias dienas niekaip neprisiversti pradėti kelių minučių užduoties, nors puikiai supranta jos svarbą. Gali dirbti stebėtinai produktyviai paskutinę naktį prieš terminą, bet visiškai pasimesti, kai iki jo dar liko dvi savaitės. Gali nuolat pamiršti, kur padėjo raktus, bet nepriekaištingai prisiminti prieš dešimtmetį vykusį pokalbį.

Dėl šios priežasties dėmesio ir aktyvumo sunkumai realiame gyvenime atrodo kitaip, nei įprasta įsivaizduoti. Vaikas nebūtinai bus tas, kuris visą pamoką triukšmauja, o suaugusysis nebūtinai atrodys nuolat fiziškai neramus. Dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) reiškiasi labai įvairiai, o dalis žmonių bėgant metams taip gerai išmoksta savo sunkumus kompensuoti, kad aplinkiniai apie tai net neįtaria.

Kai ilgą laiką manoma, kad problema – tiesiog charakteris

Vienas sudėtingiausių ADHD aspektų – gyvenimas be aiškaus atsakymo, kas vyksta. Suprantama, kad daug kas atidėliojama, pamirštama, pradedama ir nebaigiama. Suprantama ir tai, kad kartais nepaprastai sunku atlikti net ir smulkiausius, atrodytų, visiškai paprastus darbus.

Ilgainiui pradedama apie save galvoti griežtai: „esu tingus“, „man trūksta disciplinos“, „tiesiog neorganizuotas“, „jei tik labiau pasistengčiau, viskas pavyktų“. Su tuo susiduria daugybė gabių, išsilavinusių ir atrodytų sėkmingų žmonių – jie tiesiog jaučia, kad kasdienei buičiai ar darbams suvaldyti jiems prireikia dvigubai daugiau energijos nei kitiems.

Suaugusiųjų ADHD dažniausiai išryškėja tada, kai ankstesni kompensavimo būdai nustoja veikti. Studijų metais dar buvo įmanoma pasiruošti paskutinę naktį, tačiau darbe atsiradus daugiau atsakomybių, sukūrus šeimą ar derinant keletą skirtingų sričių vienu metu, tokia sistema žlunga.

Tik tada pirmą kartą susimąstoma, kad problema gali būti ne valios trūkumas.

ADHD yra neurovystymosi sutrikimas, prasidedantis vaikystėje ir dažnai lydintis visą gyvenimą. Europos ekspertų gairėse pabrėžiama, kad suaugusiųjų ADHD yra ilgalaikė būklė, galinti daryti stiprią įtaką kasdieniam funkcionavimui, tačiau didelė dalis žmonių tinkamą diagnozę gauna tik brandžiame amžiuje.

Kodėl vieniems susikaupti lengva, o kitiems – ne?

Dėmesys nėra vien gebėjimas „sėdėti ir klausytis“. Tai sudėtingas procesas, apimantis gebėjimą pradėti darbą, išlaikyti fokusą, sklandžiai pereiti nuo vienos veiklos prie kitos, atsispirti trukdžiams, planuoti veiksmus ir užbaigti tai, kas pradėta.

Būtent todėl įmanoma nepriekaištingai susikaupti, kai veikla įtraukia, yra nauja ar teikia stiprią motyvaciją, ir tuo pat metu patirti didžiulę kančią atliekant monotoniškas, ilgas ar atlygio neteikiančias užduotis.

Todėl dažnai girdimas priekaištas „bet juk gali susikaupti, kai nori!“ visiškai neatspindi realybės. Gebėjimas trumpam pasinerti į įdomią veiklą dar nereiškia, kad žmogus gali lengvai valdyti savo dėmesį visose kasdienėse situacijose.

Taip pat ADHD nėra vien dėmesio stoka. Sutrikimas reiškiasi nedėmesingumu, hiperaktyvumu ir impulsyvumu, o šių simptomų derinys bei stiprumas kiekvienam žmogui yra labai individualus.

Vaikystėje tai ne visada atrodo kaip „hiperaktyvumas“

Vaikystėje dėmesio ir aktyvumo sunkumai pastebimi nevienodai. Vienam vaikui sunku išsėdėti vietoje, jis kalba nepertraukiamai, nuolat juda. Kitam daug sunkiau sekti instrukcijas, prisiminti daiktus, užbaigti užduotis ar tiesiog išlaikyti dėmesį pamokos metu.

Ypač lengva nepastebėti sunkumų ramiems, geriems mokiniams arba turintiems aukštą intelektą. Vaikas gali pasiekti puikių rezultatų tiesiog skirtas dvigubai daugiau laiko nei bendraamžiai arba padedamas tėvų, kurie griežtai struktūruoja jo dieną.

Todėl atliekant vertinimą svarbu ne tik tai, kaip funkcionuojama šiandien. Reikšminga ir raidos istorija – kaip dėmesys, aktyvumas ir impulsyvumas atrodė vaikystėje. Diagnostikos gairėse pabrėžiama, kad simptomus būtina vertinti skirtingose aplinkose ir stebėti jų poveikį gyvenimo kokybei.

Kodėl vien klausimyno neužtenka?

Internete gausu testų apie užmaršumą, atidėliojimą ar sunkumus susikaupti. Tokie klausimynai gali tapti naudingu pirmuoju signalu, kad verta pasikonsultuoti, tačiau jie patys savaime nepatvirtina diagnozės.

ADHD būdingi simptomai nėra unikalūs vien šiam sutrikimui. Panašūs sunkumai kyla dėl nerimo, depresijos, miego trūkumo, ilgalaikio streso ar kitų sveikatos sutrikimų. Dėl to kokybiškas vertinimas turi apimti kur kas platesnį kontekstą.

ADHD neįmanoma nustatyti kraujo tyrimu ar kitu laboratoriniu rodikliu. Šiuo metu diagnozė remiasi išsamiu klinikiniu vertinimu: simptomų istorija, jų pasireiškimu kasdienybėje, raidos analize ir kitų galimų priežasčių atmetimu. Standartizuoti klausimynai tėra pagalbinė šio proceso dalis.

Kas vyksta atliekant ADHD vertinimą?

Profesionalus vertinimas peržengia paprasto klausimo „ar jums sunku susikaupti?“ ribas. Specialisto tikslas – susidaryti pilną žmogaus gyvenimo vaizdą.

Gilinamasi į tai, kada atsirado sunkumai, kaip klostėsi mokslai, darbas, santykiai ir kasdienė buitis. Vertinamas ne tik pats simptomų buvimas, bet ir tai, kiek realiai jie trikdo kasdienybę.

Prireikus taikomos standartizuotos metodikos. Svarbiu atspirties tašku gali tapti ir papildoma informacija iš tėvų, partnerio ar kitų artimųjų, padedanti geriau suprasti vaikystės periodą (kiekvienu atveju šis poreikis vertinamas individualiai).

Galiausiai, itin svarbi diagnostikos dalis – kitų paaiškinimų paieška. Kartais tai, kas atrodo kaip ADHD, iš tiesų yra lėtinio nerimo, depresijos ar miego sutrikimų pasekmė (arba šios būklės egzistuoja kartu). Tikslas yra ne kuo greičiau „priskirti diagnozę“, o tiksliai suprasti, kas vyksta.

Ką pakeičia diagnozė?

Diagnozė nepakeičia paties žmogaus, tačiau ji visiškai pakeičia santykį su savo praeitimi.

Daugeliui tai pirmas kartas, kai atsiranda paaiškinimas, kodėl paprasti, kitiems savaime suprantami dalykai visada reikalavo tiek daug pastangų. Tai nepanaikina sunkumų per vieną dieną, tačiau atveria duris kalbėti ne apie tai, kas daroma „blogai“, o apie tai, kokių sąlygų reikia, kad pavyktų funkcionuoti geriau.

ADHD valdymas – tai ne vien vaistai. Pagalbos planas derinamas individualiai: jis gali apimti medikamentinį gydymą, psichoterapiją, psichoedukaciją, kasdienio režimo bei aplinkos pritaikymą.

Kada verta kreiptis dėl vertinimo?

Nereikia laukti akimirkos, kai sunkumai visiškai paralyžiuos kasdienybę. Kreiptis verta tada, kai pasikartojantys iššūkiai ilgą laiką trukdo mokslams, darbui, santykiams ar savijautai, o pastangos „tiesiog labiau pasistengti“ neduoda rezultatų.

Svarbu prisiminti: ne kiekvienas atidėliojimas ar užmaršumas reiškia ADHD. Žmogus gali būti simply perdegęs, išgyvenantis sunkų etapą ar patiriantis per didelį krūvį. Todėl specialisto konsultacija naudinga net ir tuo atveju, jei ADHD atmetamas.

Jos tikslas – ne priklijuoti etiketę, o padėti suprasti, kas trukdo gyventi pilnavertį gyvenimą ir kokių žingsnių imtis toliau.

„Enlivus“ klinikoje atliekant vertinimą visada atsižvelgiama į individualią situaciją. Prireikus rekomenduojamos kitų specialistų konsultacijos ar papildomi tyrimai – tai leidžia į žmogaus savijautą žvelgti visapusiškai, o ne per vieno simptomo prismą.

Išvados

Dėmesio sutrikimai dažniausiai kyla ne dėl to, kad žmogus fiziškai negali susikaupti. Sunkumų šaknis – sudėtingas dėmesio, laiko, impulsų ir kasdienių veiksmų valdymas.

Jei ilgus metus tai buvo nurašoma tingumui ar valios trūkumui, tikrasis supratimas gali tapti išlaisvinančiu atspirties tašku.

ADHD diagnostika nėra vienas testas su atsakymu „taip“ arba „ne“. Tai išsamus klinikinis procesas, kuriame svarbi visa žmogaus patirtis. Nepriklausomai nuo to, ar vertinimo pabaigoje patvirtinamas ADHD, ar randama kita priežastis – didžiausia vertė yra aiškumas. Tik tiksliai supratus, kas vyksta, galima ieškoti sprendimų, kurie iš tiesų veikia.

Straipsnis parengtas remiantis šiais šaltiniais:

1. National Institute for Health and Care Excellence (NICE). Attention deficit hyperactivity disorder: diagnosis and management (NG87).
2. Kooij, J. J. S., et al. (2019). Updated European Consensus Statement on diagnosis and treatment of adult ADHD.European Psychiatry, 56, 14–34.
3. Adamou, M., et al. (2024). The adult ADHD assessment quality assurance standard.
4. Jasinskaitė, M., Saulytė, R., Steponavičius, V., Balčiūnas, J., & Baks, B. (2021). Suaugusiųjų dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas: diagnostikos ir gydymo principai.
5. Haavik, J., Halmøy, A., & Lundervold, A. J. (2010). Clinical assessment and diagnosis of adults with attention-deficit/hyperactivity disorder. Expert Review of Neurotherapeutics.
6. Olagunju, A. E., & Ghoddusi, F. (2024). Attention-Deficit/Hyperactivity Disorder in Adults. American Family Physician, 110(2), 157–166.